Skaitytojų dėmesiui – ir vėl aprašymas Kristės akimis. Nors šių rungtynių labai laukiau, tačiau prie stadiono pavyko ateiti likus tik valandai iki jų pradžios. Bet vėliau tuo labai ir nenusivyliau.

Pirmasis Pirmosios Armados mikriukas, kuriuo jie atvažiavo iš Panevėžio, jau stovėjo šalia stadiono man atvažiavus ir laukė kitų bendraminčių. Tuo tarpu „Anderlecht’o” fanų nebuvo niekur matyti, policijos „pajėgų” irgi nebuvo per daugiausiai, viskas buvo ramu ir tyku.

Likus gal kokiam pusvalandžiui iki rungtynių pradžios pasirodė „Anderlecht’o” fanai. Jie atėjo pėščiomis nuo miesto pusės. Visi kartu, grupele, neišsibarstę po gatvę. Mano akimis, kokių iki 30-ies visai tokių apyrimčių vaikinų.

Šie vaikinai drąsiai artėjo link Pirmosios Armados ir man ėmus juos fotografuoti, ėmė dengti savo veidus. Matėsi, nemalonu jiems buvo. Eidami pro panevėžiečius, jie nieko nekliudė, tačiau drąsiai žiūrėdami praėjo ir tiek. Vėliau keli iš jų grįžo ir aš pagalvojau: o dabar jau bus…

Bet ir tuomet nieko nebuvo. Vienas „Anderlecht’ą” atvykęs palaikyti vaikinas priėjo prie Pirmosios Armados ir ėmė juos kalbinti. Kaip man teigė su jais kalbėjęs Pirmosios Armados narys, belgai klausė, ar „Ekrano” fanai turi chuliganų, ar jie – tik ultros, klausė apie rungtynes Lietuvoje, derbius ir panašiai. Išgirdęs atsakymą, kad panevėžiečiai nėra chuliganai ir tokios grupelės neturi, o kaunasi ne miškeliuose, tačiau gindami savo spalvas, belgų fanas kiek nustebo. Jis taip pat pasakojo, jog jų – rimtų fanų – čia atvažiavo virš 10, o visa kita – supporters, – numojo ranka.

Vėliau tas pats vaikinas priėjo prie manęs ir paprašė, kad ištrinčiau nuotraukas ir nedėčiau jų į internetą, nes esą kai kuriems jų gali būti dėl to bėdų. Pasakiau „gerai”, mandagiai „nutręšiau” jų lipdukų ir patraukiau su lietuviais į stadioną.

Stadionas buvo perorganizuotas pagal neva UEFA reikalavimus, kurie ypač skaudžiai veikia fotografus. Tad man, norėjusiai patekti į tą stadiono kampą, kuris yra arčiausiai Pirmosios Armados sektoriaus, buvo liepta išeiti iš stadiono, apeiti ratu ir į tą kampą praeiti pro kitą iėjimą padarius visą ratą. Nors tuo tarpu „elitas”, nusipirkęs bilietus į VIPinę tribūną už 50 litų, galėjo vaikščioti tiesiai.

Na, nieko kito nebeliko ir teko vėl išeiti iš stadiono. Išėjus vėl pamačiau „Anderlecht’o” fanus šalia stadiono tvoros. Prie jų privažiavo policijos automobilis ir kažką pareigūnai bandė su jais aiškintis. Kiek pastoviniavusi netoliese, bet nieko neišgirdusi, patraukiau link savo įėjimo, bet paskui save einantį pamačiau tą patį su mumis kalbėjusį vaikiną. Paklausiau jo, kas nutiko. Pasirodo, vienas iš belgų nusprendė nusičiurkšti ant stadiono tvoros ir dėl to privažiavo pareigųnai.

Mums beeinant į stadioną jis pasakojo, jog labai nustebo, kad jų pasienyje niekas nepasitiko, policija nelydėjo iki stadiono. Tai esą keista, nes kitose šalyse visada taip nutinka. Pasakiau, jog turbūt belgai mūsų policijai nepasirodė kažkuo itin pavojingi, tai ir nesuko sau galvos dėl palydos. Paplepėję dar šiek tiek, pasiekėme stadioną ir išsiskirstėme kas sau: belgas į jiems skirtą sektorių, kuriame lietuviškų rungtynių metu savo komandą palaiko Pietų IV, o aš – į stadiono kampą, kuriame geriausiai matosi Pirmoji Armada, tąsyk buvusi (žiūrint iš lietuviškų lygų pusės) svečių sektoriuje.

Rungtynėms prasidėjus Pirmoji Armada savo komandą palaikė visą mačą, neskaitant nedidelių pertraukėlių atokvėpiui tarp dainų ar išsidalinant vėliavas. Iš tiesų, jų mylimai komandai pralaimint tokiu rezultatu palaikymas labai stebino. Susidarė iįpūdis, jog jų palaikoma komanda laimi prieš belgus, o ne atvirkščiai. „Paprasčiausiai, vaizdas nedžiugino aikstėje ir pasakiau – chebra, bent dėl savęs tada pasitūsinam”,- teigė Pirmosios Armados narys. Ir iš tiesų – Armadai pavyko „pasitūsint”. Kalbant apie vaizdinį palaikymą, panevėžiečiai antrojo kėlinio pradžioje išmetė konfeti, o jo viduryje panaudojo mojuojamas vėliavas.

Tačiau to paties negalima buvo pasakyti apie belgus. Jų garsinį palaikymą girdėjau du kartus: rungtynių pradžioje ir antrame kėlinyje. Vaizdas tribūnoje taip pat visai nedžiugino – visi, buvę sektoriuje beveik visą laiką sėdėjo, o apie 10-15 vaikinų (tų rimtųjų) beveik visą mačą stovėjo, parėmę sieną, labai retsykiais pafanatėlindami.

Rungtynėms pasibaigus, kaip pasakojo Pirmosios Armados atstovai, prie jų vėl priėjo belgai ir pasiūlė keistis šalikais. „O kur jūsų šalikai?”,- paklausė panevėžiečiai, tačiau belgai numojo ranka, atseit, vis tiek keičiamės, tačiau tokie mainai jiems vis dėlto nepavyko.

Žinojau, jog „Anderlecht’o” fanai turi draugystę su Lodzės (Lenkija) LKS fanais, tad buvo smalsu, ar atvyks lenkai, kiek jų bus ir t.t. Kaip paaiškėjo, lenkų buvo vos keli. Vienas iš vaikinų, atvykusių palaikyti „Anderlecht’o”, kaip pastebėjo Pirmoji Armada, su kitų bendraminčiu kalbėjo angliškai, o ne prancūziškai. Vėliau priėjęs prie lietuvių nedrąsiai parodė marškinėlius – juodi su baltu užrašu „Lodz Ultras”, parašytu lonsdale’išku šriftu.

Tačiau itin stebino tas faktas, jog savo draugystės jie praktiškai visai nedemonstravo – net ir tie lenkų vaikinai kalbėjo su mumis taip, tarsi būtų belgai. Pasakojo apie belgų fanus ir jų kelionę į Lietuvą, vartodami žodį „mes”, iš ko buvo sunku suprasti, ar jie belgai, ar jie lenkai.

Kristina Černiauskaitė, Ultras.lt

Comments are closed.