Šis pasakojimas bus su nedidele įžanga apie nuotaikas likus kokiai savaitei iki rungtynių. Pasižymėjau viename socialiniame tinklapyje, kad dalyvausiu šiame mače ir beveik kasdien matydavau vis naujas „Steaua’os” fanų žinutes apie tai, kaip stipriai jie įveiks „Ekraną”, jog jų komanda – jėga ir taip toliau. Na, internete buvo ir nemažai nuotraukų, bylojančių apie tai, jog Bukarešto komandos fanai iš tiesų nėra kažkokie eiliniai ir neįdomūs. Taigi su didžiausiu nekantrumu laukiau rungtynių.
Išaušus TAI dienai negalėjau nustygti namie ir prie stadiono atkeliavau likus pusantros valandos iki rungtynių pradžios. Žiūrovai dar nesirinko, fanų nei vienų, nei kitų irgi nebuvo matyti. Pirmoji Armada ėmė rinktis prie stadiono likus maždaug pusvalandžiui iki rungtynių pradžios. Rumunų nebuvo matyti.
Kiek pasitrynusi aplink stadioną ir likus 15 minučių iki mačo pradžios nukeliavau ir aš vidun. Pirmosios Armados, jų žiniomis, atvyko 41 narys, o rumunų iš pažiūros – nei vieno. Svečių sektorius buvo pasiruošęs priimti fanus, buvo pastatytos pertvaros, atvyko apsauga, policija, tačiau šis sektorius visą mačą taip ir liko tuščias.
Sakoma, viltis – durnių motina, tad aš, savo ruožtu, pabuvojusi dieną prieš tai „Steaua’os” treniruotėje ir paplepėjusi su jų spaudos atstovų kaip tas durnius laukiau tų laukiamų maksimum 50 svečių fanų.
Tačiau tokio jų kiekio taip ir nesulaukiau. Tik rungtynėms prasidėjus atkreipiau dėmesį, jog VIPinėje tribūnoje stovi keletas nelietuviškos išvaizdos vaikinų, pasikabinusių dvi vėliavas ir pasipuošusių mėlynai raudonais šalikais. Pora iš jų daugiausia laiko stovėjo šalia vėliavų, o kiti aiškiai nuobodžiavo – tai dėbčiojo į mobiliuosius telefonus, tai sėdėjo ir vieni su kitais plepėjo bežiūrėdami rungtynes.
Pasibaigus mačui nusprendžiau prieiti prie jų ir pabandyti gauti lipdukų. Priėjau, paklausiau angliškai, keli iš jų suprato, bet pasakė, jog lipdukų neturi. Paklausiau, keliese jie atvyko. Atsakė – 8-iese. Dar paklausiau, kodėl jie – ne svečių fanų sektoriuje, o anie tik gūžtelėjo pečiais ir pasakė, jog nežino, esą nusipirko bilietus į šį sektorių (kuriame ir buvo visą mačą).
Stadioną palikau viena paskutiniųjų ir sudalyvavau spaudos konferencijoje. Būdama salėje pastebėjau, jog rumunų fanai malasi aplink komandos darbuotojus bei neskuba išeiti iš stadiono. Atkreipiau dėmesį, jog operatorius vilkėjo kiek jau retais tapusius „Mentalita Ultras” firmos marškinėlius „Football without ultras is nothing”. Toptelėjo mintis, jog galbūt jie atvyko su komanda, tačiau šio fakto taip ir nepasitikslinau. Na, ultras tai ultras, bet „mentalitos” nelabai pastebėjau.
Pirmoji Armada palaikė savo komandą su nedidelėmis atokvėpio pertraukėlėmis visą rungtynių laiką. Jokio vaizdinio palaikymo šįkart nekūrė, pirotechnikos nedegino. Rungtynių pabaigoje, nors jų komanda ir pralaimėjo, Armadienčiai itin entuziastingai užtraukė keletą dainų, tuo vis neleisdami išblėsti mano nuostabai dėl to, jog jie iš tiesų geba save užvesti nepaisant prasto rezultato.

Dėkingi už foto ir įspūdžius Kristinai.

Comments are closed.