Mediniai medaliai 2014

Tradiciškai PA nepraleidžia vieno svarbiausių vasaros futbolo renginių – tradicinio futbolo fanų čempionato. Šįkart vyko jis uostamiestyje, Klaipėdoje ir burtai grupių etape lėmė „Baltus“ ir Marijampolės „Sūduvos sakalus“.

Ką gi, burtai pakankamai sėkmingi. Pirmas mačas – su „Baltais“ ir čia galbūt startinis jaudulys ir nesusižaidimas neleido pademonstruoti normalaus futbolo. Šansų turėjo ir varžovai, ir mes, tačiau įvarčių nepelnė nei viena komanda, švieslentė rodė „zero – zero“.

Antrasis mačas – lemiamas. Arba pergalė ir varom toliau, arba ispanų variantas – pralošiam, ir varom…prie jūros!

Mačą pradėjome gana gerai ir jau 5 min. Van Burenas nutraukė įvarčių tylą ir įsūdė kamuolį į vartų plotą. Pagal statistikos protokolą, jam asistavo Petras.

Dar pirmame kėlinyje pavyko persvarą padvigubinti! Salverinho po gero Van Bureno paso atidarė savo įvarčių sąskaitą ir švieslentė skelbė „two zero“.

Pirmas kėlinys taip ir baigėsi, o per pertrauką žaidėjai godžiai gėrė. Vandenį.

Antrame kėlinyje varžovai sugebėjo švelninti rezultatą ir po gynėjų klaidų antrojo kėlinio pradžioje praleistas įvartis bei sugrįžo intriga – 2:1. Bet šį sezoną puikią formą demonstruojantis ir savo karjeros zenite esantis Mixinho atidavė gana nešūdiną pasą Salvei, kuris įsūdė sviedinį į vartų plotą ir praktiškai garantavo mūsų pergalę. Varžovus galėjo išgelbėti nebent didžiulis žaibas, nutrenkęs visą mūsų komandą arba mūsų vartininkas, jei jis būtų lažybų kontoroje statęs už „Sūduvos sakalų“ įvarčius. Bet gynyba net nesuteikė šansų varžovams smūgiuoti ir priartėti prie mūsų vartų ir po 30 min. fantastiško futbolo švieslentė fiksavo 3:1 Armados iš Panevėžio naudai.

Grįžome į tribūną slėptis nuo išdykėlės Saulės, vieni ėmė gerti, kiti gurkšnojo vandenį.

Ramiai laukėme mačo tarp „Baltų“ ir „Sūduvos sakalų“, nes iš esmės kiti mačai buvo neįdomūs, niekas dar neskaičiavo ketvirtfinalio varžovų bei nesidomėjo situacija kitose grupėse.

Čia „Baltai“ smogė iš peties (perkeltine prasme) „Sūduvos sakalams“, kuriems sparnai buvo „pakirpti“ rezultatu 3:0. Štai šioje vietoje nekalti „Baltai“ pakišo mums kiaulę: dėl geresnio įvarčių santykio jie užėmė grupėje pirmą vietą, o mes turėjome tenkintis antrąja vieta. Netolima ateitis parodė, kad tai nebuvo sušikta padėtis.

Turnyro situacija ir rezultatai lėmė, kad ketvirtfinalyje teko gana rimtas varžovas – Klaipėdos „Vakarų fronto“ rezervininkai – antroji ekipa. Ši varžovų pora sutraukė begalę vietos žiūrovų dėmesio ir aiškiai jautėme, kad sirgaliai serga ne už mus. Varžovų gretose netrūko gerų, kvalifikuotų žaidėjų.

Jau mačo pradžioje maždaug apie 7 min. Salverinho po van Bureno paso kamuolį pasiuntė ne kažkur toli prie jūros, o į vartų stačiakampį – švieslentėje įsižiebė skaičiai: „1:0“.

Mačas nestokojo geros kovos, emocijų, intrigos. Pirmasis kėlinys taip ir baigėsi. Antrojo pradžioje suveikė vartų sargo Petro ir puolėjo Van Bureno tandemas – jo tolimas pasas pasiekė snaiperį ir šis kažkiek pasitaisęs kamuolį jį nukreipė į vartus – 2:0! Tada į aikštę buvo mestas slaptas (net ir mums) ginklas, pilkasis kardinolas Matutis, kuris per dvi min. sugebėjo sutraumuoti vartininką, o vėliau ir vieną pagrindinių varžovų gynėjų. Po šių skaudžių smūgių priešininkai praktiškai prarado viltį ir šansus kovoti dėl kelialapio į finalinį ketvertą. Mačo gale maždaug likus 5 min. Mixas padarė antrą rezultatyvų pasą ir Salvė jau užtvirtino mūsų pergalę: „three – zero“. Puikaus šanso neišnaudojo gana neblogai į komandą įsiliejęs jaunuolis Kirilas, kuris turėjo puikią progą atidaryti savo įvarčių sąskaitą. Iššokęs vienas prieš vartus kamuolį siuntė Sergio Ramoso stiliumi – į kosmosą.

Mačas taip ir baigėsi. Verta pažymėti, kad nors netrūko įtampos, baudų, kovos, iš žaidėjų vieni kitiems niekas nesiūlė į snukį, nebuvo kojas ir stuburą laužančių pražangų, o mačą galėjo stebėti ir vaikai, nes arbitras neleido daryti keiksmažodžių jūros.

Pusfinalyje – „Pietų-4“ atstovai… Nuo pirmų minučių jautėsi, kad varžovų priekinė linija lenkia mūsų nuvargusius gynėjus gerais dviem metrais. Ir visgi, futbolas įdomus tuo, kad čia gali laimėti ne ta komanda, kuri yra greitesnė bei geresnė. Maždaug įpusėjus kėliniui po van Bureno perdavimo Salvė maždaug pirmąja mūsų ataka išvedė į priekį – 1:0. Atrodė, kad pirmas kėlinys taip ir baigsis, tačiau per paskutinę minutę po dviejų grubių gynėjų klaidų praleisti du įvarčiai ir po pirmų 15 min. gauname 1:2.

Antrame kėlinyje – nieko gero. Gana greitai varžovai pelnė dar du įvarčius ir rezas tapo 4:1 žaliai baltų naudai. Be to, mes praradome (dėl nuovargio?) du pagrindo žaidėjus. Aikštėje žaidė mūsų rezervas, kuris sugebėjo grąžinti intrigą: du pilkojo kardinolo Matučio įvarčiai, iš kurių vienas buvo didžiąja galva, sumažino skirtumą iki 3:4. Rezultatyvūs perdavimai pagal statistiką skirti Van Burenui. Liko 3 min! Buvo vilčių, bet ne realių progų, tad varžovai apsigynė ir žengė į turnyro finalą. O mums – kova dėl bronzos.

Čia laukė iš šalies žiūrint, nepavojingi jaunuoliai iš Tauragės. Tai buvo klaidingas įspūdis. Pradėjęs lyti lietus pakišo kiaulę, mat kai kurie žaidėjai, lyg avys, avėjo salės futbolui skirtus bucus. Kai kurie nežaidė, o tiesiog čiuožinėjo aikštėje ir didelio pavojaus nekėlė varžovams.

O pastarieji per gana greitą laiką sugebėjo pelnyti du įvarčius. Pirmas kėlinys taip ir baigėsi. Mes – gilioje šiknoje ir liko paskutinės 15 vilties minučių. Kėlinio pradžioje Van Burenas grąžino viltį – po Petro perdavimo ir gynėjo klaidos snaiperis mušė įvartį ir rezas jau tik 1:2. Nors bandėme užgulti varžovus, tačiau atsikirtome ir varžovai nedraugiškai pelnė dar vieną įvartį. Rungtynių paskutinę minutę pasižymėjo ir Mantūnas! Bet į savo vartus, tad galutinis rezultatas 1:4. Tenka pripažinti, kad varžovai atrodė geriau ir buvo verti medalių bei pačio Vacio Lekevičiaus sveikinimo žodžių.

Finalą, Vaciaus ir visų vietinių džiaugsmui, laimėjo „Vakarų frontas“, kuris po atkaklios kovos 1:0 palaužė „Pietų -4“ komandą. Jų gretose Sangokas gavo geriausio žaidėjo prizą, visas kitas nominacijas nusinešė Vakarų frontininkai.

Linas J.

Pirmyn mėlynai raudoni!

Comments are closed.