Apie mus
Panevėžio „Ekranas“ per visą nepriklausomos Lietuvos laikotarpį, buvo viena iš stipriausių ekipų, nuolatos pretendavusių į prizines vietas, tačiau tinkamo ir ilgalaikio palaikymo komanda beveik niekada neturėjo. Tradicijų nebuvimas ir miesto visuomenės mentalitetas, trukdė atsirasti betkokiam organizuotam palaikymui, o atsirandančios grupuočių užuomazgos gana greitai nusilpdavo.
Pirmas bandymas sukurti komandos palaikymą siekia dar 1990 metus. Tada į Panevėžį atvykę Vilniaus „Žalgirio“ fanai čia aptiko gana nemažą grupelę jaunuolių, kurie per mačą leido dūmšaškes, buvo išsidažę veidus klubo spalvomis ir visumoje sudarė gana neblogą, bent jau tiems laikams, vaizdą. Tačiau jų pareiškimas, jog „padarysime tai, ko dar Vilnius nematė“ pranašiškas nebuvo. Nežinia iš kur ir kaip atsirade fanai taip pat ir dingo. Labai tikėtina, jog tai silpnai užuomazgai sunykti padėjo agresyvus Panevėžio jaunimas. Kitas bandymas buvo apie 1993-1994m., kai komandos palaikymu, pradėjo rūpintis šiek tiek vyresni piliečiai, vienas iš kurių buvo Saulius, po tiek metų tylos apsireiškęs 2003m. „Taurės“ finale Utenoje. Komandos palaikytojų skaičius buvo pakankamai mažas, o prie neefektyvumo dar prisidėjo ir didelis grupuotės potraukis alkoholiui. Šiaip ar taip grupuotė sugebėjo „pramušti“ keletą vyjezdų. Keleriais metais vėliau susiformuoja gausesnė palaikymo grupuotė, vis dažniau palaikanti komandą išvykose. Kai kurių ” šaltinių” teigimu, išvykoje į Vilnių, kur buvo žaidžiama su „Žalgiriu“ dalyvavo pakankamai padorus skaičius panevėžiečių – apie 20 snukių. Fanai nuvyko ir į 1994 metų taurės finalą Kaune su „Žalgiriu“. Beje, atrodo, to laikotarpio Panevėžyje užstadioninė veikla buvo kur kas įdomesnė. Žilesnės galvos pamena nedurnas Mažeikių „Romar“ budulių ir jungtinių panevėžiečių urlių muštynes (dalyvių skaičius triženklis). Tačiau besikeičiant grupuotės lyderiams ir neatsisakant aktyvaus bendravimo su alkoholiu, nepritraukiant aktyvaus jaunimo, grupuotė gana spėriai nuėjo sunykimo link ir maždaug 1996 metų gale ji nebeegzistavo.
Po kelerių metu tylos „Aukštaitijos“ stadione komandos palaikymas tapo senio Skinderio rūpesčiu. Jis pasirodė apie 1998 metus ir pasiliko iki 2001. Skinderio fanatelinimas prasidėjo ir baigėsi tuo pačiu motyvu – palaikyti ne gimtojo miesto komandą, o tą, kurioje žaidžia sūnus. Be kita ko, daug kam nepatiko ir senio pasirinktas palaikymo būdas. Chaotiškumu pasižymejo ir gabalų repertuaras (jei tai buvo gabalai, o ne padrikos skanduotės) ir tribūnos vaizdas, kuri buvo apkarstoma įvairiomis, kad ir trečiojo pasaulio šalių vėliavomis. Vienintelis Skinderio veiklos pliusas ir dalykas, kurio galima pasimokyti – jaunimo verbavimas. Pastarieji ir sudarė 99 procentus visų fanų, tačiau jų palaikymas apsiribodavo tik gimtojo miesto stadiono ribomis, o į išvykas ir tai ne į visas važiuodavo tik pats senis Skinderis. Reikėtų paminėti, jog į Taurės finalą Marijampolėje, kai „Ekranas“ žaidė su „ Žalgiriu“ Skinderio pastangomis buvo suorganizuotas autobusas, nugabenęs į pergalingą finalą apie 30 jaunų snukelių. Gal del to ypatingai mažo fanų amžiaus vidurkio ir ypatingai del pačio senio požiūrio, tuometiniai fanai buvo aiškiai pasukę „geriečiu“ keliu, vengdami betkokios atviros konfrontacijos su kitomis Lietuvos fan grupuotėmis. Net per rinktinės mačus, tarkime, kai vyko Baltijos šalių turnyras Kaune, Skinderis su jaunaisiais skautais užsibazavo priešingame visam rinktinės palaikymo branduoliui, sektoriuje. Nežinia kiek ta situacija būtų tesusi, bet kai klubą pakeitė Skinderys jaunesnysis, „Ekrano“ mačuose senis buvo vis retesnis svečias.
Kardinaliai pasikeitusi situacija tapo pagrindiniu postūmiu dabartiniam grupuotės atsiradimui. Dar Skinderiui organizuojant komandos palaikymą, susibūrė 3-5 žmonių grupelė, kurios esama padėtis (jei tiksliau, tai Skinderis ir jo gaujos „perfomansas“) netenkino, ir kurių galvose gimė idėja organizuoti tokį palaikymą, kurio klubas vertas. Šios idėjos atsirado gana seniai, tačiau siekti jas įgyvendinti pradėta tik 2001 sezono viduryje, o svarbiausias žingsnis buvo žengtas…. po paskutinio sezono mačo su „Geležiniu Vilku“. Klubo vadovybė tokiam idėjos įgyvendinimui ne tik pritarė, bet pažadėjo savo paramą, be kurios, dabar jau galime pripažinti, sunkiai būtume išsivertę. Kartu su 2002 metų sezono pradžia, vienoje iš „Aukštaitijos“ stadiono tribūnų ušsibazuoja nauja Panevėžio „Ekrano“ fanų grupuotė. Pirmosios rungtynės su normalesniu palaikymu įvyksta 2002 balandžio 6 dieną, kurią ir galime laikyti oficialia grupuotės gimimo data.Tuo metu dar pakankamai jauni snukeliai (kai kurie perbėgę iš Skinderio gaujos, kai kurie nauji ) bando organizuoti tikrą palaikymą. Apverktinas tribūnos vaizdas, nes vėliavų buvo vos dvi ir tos gautos iš ankstesnių laikų kaip palikimas, bei greičiau nei alus, išsisemiantis gabalų repertuaras, neatšaldė jaunimo entuziazmo. Tų pačių metų balandžio 25 dieną yra pramušamas pirmas oficialus vyjezdas į Vilnių. Geresnio pirmo vyjezdo ir būti negalėjo, kadangi Lietuvos fan scenos lyderiai „Žalgirio“ ultros pirmieji sužinojo, jog ir Panevėžyje yra žmonių galinčių ir svarbiausiai norinčių palaikyti savo komandą. Pirmąjį sezoną į tribūną besirenkančiųjų skaičius buvo dar pakankamai mažas ir nepastovus. Namuose budavo nuo 15 ir 30 žmonių, išvykose nuo 10 iki 15. Grupuotės branduoį sudarė jauni piliečiai, kurių metų vidurkis tuo metu vargu ar siekė 18. Nepaisant to, per pirmąjį savo sezoną grupuotė sugebėjo padaryti visus vyjezdus tiek čempionate, tiek taurės mačuose. Svarbu pažymėti, jog naujieji Panevėžio komandos fanai nepasuko ta linkme, kuria ejo senis Skinderis ir nusispjovė į „gerietiškas“ idėjas: Šiauliuose, Marijampolėje, Kaune buvo ne kartą sukonfliktuota ir sudalyvauta muštynėse su policija ir vietiniais urlaganais. Dainų kūrimas, vėliavu siuvimas, bandymai naudoti pirotechniką, benusistovinti vidaus tvarka, su visu tuo grupuotė baigė pirmąįi savo sezoną.
2003 metų sezoną „Ekrano“ ultros pasitiko su nedideliu pakilimu. Neatsitiktinai čia pirmą kartą pavartotas žodis Ultra. Būtent tlkį kelią pasirinko grupuotė ir tai aiškiai atsispindėjo jos veikloje. Sezono pradžia nuteikė gana optimistiškai, kadangi į judėjimą įsijungė nemažai naujų žmonių, vidutinis lankomumas namuose kartais siekdavo ir apie 40 snukių, į kai kuriuos vyjezdus nuvarydavo iki 25 žmonių. Palaikymą paįvairino keletas naujų gabalų, vis dažniau naudojama pirotechnika ir naujai pasiūtos vėliavos. Kaip ir 2002m. sezone „Ekrano“ ultros nepraleido nei vieno vyjezdo ir, beto, padidėjo išvykose dalyvaujančių žmonių skaičius. Rekordinis skaičius žmonių nuvažiavo į lemiamas sezono rungtynes su „FBK Kaunu“. Tribūnoje buvo priskaičiuota iki 40 mėlynai raudonų. Europiniais mastais tokie skaičiai būtų pakankamai juokingi, tačiau tai, jog antrus metus grupuotė laikėsi gana stabiliai davė savo rezultatų. Pati jauniausia grupuotė Lietuvoje, turėjo tikrai ne prasčiausią palaikymą. Kitų Lietuvos klubų ultrų nuomone, mes galėjome pretenduoti į antrą – trečią vietą pagal palaikymo kokybę.
Neilga mėlynai raudonų istorija, svarbia data pasipildė 2003 m. rugpjūtį, kai buvo pramuštas pirmas vyjezdas už Lietuvos ribų. Ilgai buvo planuota ir ruoštąsi šiam vyjezdui į Vengriją, tačiau kai reikėjo vykti į Debreceną, kur „Ekranas“ lošė su DVSC Debrecen išvažiavo tik trys mėlynai raudoni: Kuzma, Džilajus ir Mantelis. Didelė pagarba šitiem žmonem, kurie sugebėjo mesti visus kitus reikalus ir nors nedidelėmis pajėgomis, tačiau palaikė savo komandą Vengrijoje.
Atsiradus fanų judėjimui Panevėžyje vis daugiau šio miesto atstovų pradėjo lankytis rinktinės mačuose. Kai rungtyniaudavo Lietuva, stadione būdavo bent keletas mėlynai raudonų atstovų. 2003 pavasarį du panevėžiečiai Bachas ir Žygė nuvyko i Lietuvos rinktinės varžybas Niurnberge. Nors panevėžieciai tikrai nesudaro Lietuvos rinktinės palaikymo pagrindo, tačiau ir toliau kelia sau tikslą palaikyti ne tik savo miesto komandą, bet ir Lietuvos rinktinę.
2004 metų pradžioje, po ilgų ginčų grupuotė pagaliau “įteisino” savo pavadinima, kuris tuo metu patiko gal ir ne visiems, tačiau bent jau daugumą tenkino. Įsivardijusi kaip „Pirmoji Armada“ Panevėžio ultrų grupuotė ir toliau stengėsi plėsti savo veiklą, neapsiribodama tik vienkartiniais pasiekimais. Nuo to laiko žmonių, atstovaujančių „PA“, skaičius „Aukštaitijos“ stadione bei išvykose, o taip pat Lietuvos rinktinės varžybose tik didėjo.
Šiuo metu namų mačuose gimtojo miesto komandą dažnai palaiko virš 100 žmonių, priskiriančių save „Pirmosios armados“ ultrų grupuotei ir šis skaičius nuolat auga. Dar labiau džiugina gausios panevėžiečių pajėgos išvykose bei rinktinės varžybose. Todėl, jei esi neabejingas mėlynai raudonam klubui, tau svarbu palaikyti mylimą komandą, mėgsti keliauti, trokšti nuotykių bei adrenalino – visada esi laukiamas „Pirmosios armados“ tribūnoje. Prisijunk!