Aukštatijos derbis. PA tribūnoje 33 žmonės. Ateidami į stadioną juokavome ,kad praustis šiandien nereikės, nes išsimaudysime lietuje, tačiau taip neįvyko. Dangus vietoj lietaus pateikė nuostabų vaizdą virš stadiono. Rungtynės prasidėjo sunkiai ir vieni ir kiti „trynė” kamuolį aikštės viduryje. Palaikymas taip pat piknikinis. Antras kėlinukas prasideda kiek aktyviau tad ir mes nusprendžiame pasilinksminti… Pakuriame dumšaškių, strobų ir pasilinksminam. Rezultatas taip pat malonesnis akiai 1:0, o po to ir 2:0. Kagi VMFD arti, bet neleidžiame ilgai džiaugtis primąja vieta. Padėkojam žaidėjams ir einam aptarti rungtynes.

PA šiame mače nulis.

Ech, Klaipėda… Pajūris… ir 9 jaunuoliai jau šeštadienį leidžia paplūdimyje. Iš Panevėžio sekmadienį pajuda tik 2 PA nariai ir vienas oficialus FKE asmuo, kuriems kelionės su šiokiais tokiais nepatogumais. Netikėtai stabtelėjus 18 km  iki Klaipėdos tenka išsikviesti pagalbą, taip atsirasti Gargžduose ir vėl pratęsti kelionę į Klaipėdos stadioną ko pasekoje pavėluotą į pirmąjį kėlinuką. Taigi viso 11 asmenų ir linksmasis apsauginis – piro vagis. Malonus vyrukas paklausiantis „Turi rūkyt?”. Palaikymas vangus tiek iš mūsų tiek iš VF. Rungtynės primena Lietuvos regbio pirmenybes, teisėjų brigada apsipūtus tad nieko nuostabaus, kad rungtynės nieko gero. Pergalė 2:1 ir visi namo.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Šis pasakojimas bus su nedidele įžanga apie nuotaikas likus kokiai savaitei iki rungtynių. Pasižymėjau viename socialiniame tinklapyje, kad dalyvausiu šiame mače ir beveik kasdien matydavau vis naujas „Steaua’os” fanų žinutes apie tai, kaip stipriai jie įveiks „Ekraną”, jog jų komanda – jėga ir taip toliau. Na, internete buvo ir nemažai nuotraukų, bylojančių apie tai, jog Bukarešto komandos fanai iš tiesų nėra kažkokie eiliniai ir neįdomūs. Taigi su didžiausiu nekantrumu laukiau rungtynių.
Išaušus TAI dienai negalėjau nustygti namie ir prie stadiono atkeliavau likus pusantros valandos iki rungtynių pradžios. Žiūrovai dar nesirinko, fanų nei vienų, nei kitų irgi nebuvo matyti. Pirmoji Armada ėmė rinktis prie stadiono likus maždaug pusvalandžiui iki rungtynių pradžios. Rumunų nebuvo matyti.
Kiek pasitrynusi aplink stadioną ir likus 15 minučių iki mačo pradžios nukeliavau ir aš vidun. Pirmosios Armados, jų žiniomis, atvyko 41 narys, o rumunų iš pažiūros – nei vieno. Svečių sektorius buvo pasiruošęs priimti fanus, buvo pastatytos pertvaros, atvyko apsauga, policija, tačiau šis sektorius visą mačą taip ir liko tuščias.
Sakoma, viltis – durnių motina, tad aš, savo ruožtu, pabuvojusi dieną prieš tai „Steaua’os” treniruotėje ir paplepėjusi su jų spaudos atstovų kaip tas durnius laukiau tų laukiamų maksimum 50 svečių fanų.
Tačiau tokio jų kiekio taip ir nesulaukiau. Tik rungtynėms prasidėjus atkreipiau dėmesį, jog VIPinėje tribūnoje stovi keletas nelietuviškos išvaizdos vaikinų, pasikabinusių dvi vėliavas ir pasipuošusių mėlynai raudonais šalikais. Pora iš jų daugiausia laiko stovėjo šalia vėliavų, o kiti aiškiai nuobodžiavo – tai dėbčiojo į mobiliuosius telefonus, tai sėdėjo ir vieni su kitais plepėjo bežiūrėdami rungtynes.
Pasibaigus mačui nusprendžiau prieiti prie jų ir pabandyti gauti lipdukų. Priėjau, paklausiau angliškai, keli iš jų suprato, bet pasakė, jog lipdukų neturi. Paklausiau, keliese jie atvyko. Atsakė – 8-iese. Dar paklausiau, kodėl jie – ne svečių fanų sektoriuje, o anie tik gūžtelėjo pečiais ir pasakė, jog nežino, esą nusipirko bilietus į šį sektorių (kuriame ir buvo visą mačą).
Stadioną palikau viena paskutiniųjų ir sudalyvavau spaudos konferencijoje. Būdama salėje pastebėjau, jog rumunų fanai malasi aplink komandos darbuotojus bei neskuba išeiti iš stadiono. Atkreipiau dėmesį, jog operatorius vilkėjo kiek jau retais tapusius „Mentalita Ultras” firmos marškinėlius „Football without ultras is nothing”. Toptelėjo mintis, jog galbūt jie atvyko su komanda, tačiau šio fakto taip ir nepasitikslinau. Na, ultras tai ultras, bet „mentalitos” nelabai pastebėjau.
Pirmoji Armada palaikė savo komandą su nedidelėmis atokvėpio pertraukėlėmis visą rungtynių laiką. Jokio vaizdinio palaikymo šįkart nekūrė, pirotechnikos nedegino. Rungtynių pabaigoje, nors jų komanda ir pralaimėjo, Armadienčiai itin entuziastingai užtraukė keletą dainų, tuo vis neleisdami išblėsti mano nuostabai dėl to, jog jie iš tiesų geba save užvesti nepaisant prasto rezultato.

Dėkingi už foto ir įspūdžius Kristinai.

Kelionė į Dzūkiją. Nei tolimas nei artimas vyjezdas, tad iš Panevėžio pajuda 12 asmenų. Du vyrukai ne  PA nariai, tačiau aktyviai palaikantys FKE ir jau ne pirmą kartą kelyje su mumis. Iš Vilniaus į Alytų keliauja vienas automobilis, kuris ir pirmasis įsikuria stadione. Kadangi rungtynės prasideda, šiems 5 vaikinams tenka palaikyti komandą kol atkeliauja mikras iš Panevėžio. Palaikymas nieko gero tad aiškiai konkurencinę kovą vietiniams pralaimime. Mačas ne mūsų naudai tai ir užsivedimo per didelio nėra. 2:0 ir darosi baugu, tačiau FKE susigriebia ir išlygina rezultatą 2:2. Vos išnešam sveiką kailį ir prarandam porą taškelių.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Skaitytojų dėmesiui – ir vėl aprašymas Kristės akimis. Nors šių rungtynių labai laukiau, tačiau prie stadiono pavyko ateiti likus tik valandai iki jų pradžios. Bet vėliau tuo labai ir nenusivyliau.

Pirmasis Pirmosios Armados mikriukas, kuriuo jie atvažiavo iš Panevėžio, jau stovėjo šalia stadiono man atvažiavus ir laukė kitų bendraminčių. Tuo tarpu „Anderlecht’o” fanų nebuvo niekur matyti, policijos „pajėgų” irgi nebuvo per daugiausiai, viskas buvo ramu ir tyku.

Likus gal kokiam pusvalandžiui iki rungtynių pradžios pasirodė „Anderlecht’o” fanai. Jie atėjo pėščiomis nuo miesto pusės. Visi kartu, grupele, neišsibarstę po gatvę. Mano akimis, kokių iki 30-ies visai tokių apyrimčių vaikinų.

Šie vaikinai drąsiai artėjo link Pirmosios Armados ir man ėmus juos fotografuoti, ėmė dengti savo veidus. Matėsi, nemalonu jiems buvo. Eidami pro panevėžiečius, jie nieko nekliudė, tačiau drąsiai žiūrėdami praėjo ir tiek. Vėliau keli iš jų grįžo ir aš pagalvojau: o dabar jau bus…

Bet ir tuomet nieko nebuvo. Vienas „Anderlecht’ą” atvykęs palaikyti vaikinas priėjo prie Pirmosios Armados ir ėmė juos kalbinti. Kaip man teigė su jais kalbėjęs Pirmosios Armados narys, belgai klausė, ar „Ekrano” fanai turi chuliganų, ar jie – tik ultros, klausė apie rungtynes Lietuvoje, derbius ir panašiai. Išgirdęs atsakymą, kad panevėžiečiai nėra chuliganai ir tokios grupelės neturi, o kaunasi ne miškeliuose, tačiau gindami savo spalvas, belgų fanas kiek nustebo. Jis taip pat pasakojo, jog jų – rimtų fanų – čia atvažiavo virš 10, o visa kita – supporters, – numojo ranka.

Vėliau tas pats vaikinas priėjo prie manęs ir paprašė, kad ištrinčiau nuotraukas ir nedėčiau jų į internetą, nes esą kai kuriems jų gali būti dėl to bėdų. Pasakiau „gerai”, mandagiai „nutręšiau” jų lipdukų ir patraukiau su lietuviais į stadioną.

Stadionas buvo perorganizuotas pagal neva UEFA reikalavimus, kurie ypač skaudžiai veikia fotografus. Tad man, norėjusiai patekti į tą stadiono kampą, kuris yra arčiausiai Pirmosios Armados sektoriaus, buvo liepta išeiti iš stadiono, apeiti ratu ir į tą kampą praeiti pro kitą iėjimą padarius visą ratą. Nors tuo tarpu „elitas”, nusipirkęs bilietus į VIPinę tribūną už 50 litų, galėjo vaikščioti tiesiai.

Na, nieko kito nebeliko ir teko vėl išeiti iš stadiono. Išėjus vėl pamačiau „Anderlecht’o” fanus šalia stadiono tvoros. Prie jų privažiavo policijos automobilis ir kažką pareigūnai bandė su jais aiškintis. Kiek pastoviniavusi netoliese, bet nieko neišgirdusi, patraukiau link savo įėjimo, bet paskui save einantį pamačiau tą patį su mumis kalbėjusį vaikiną. Paklausiau jo, kas nutiko. Pasirodo, vienas iš belgų nusprendė nusičiurkšti ant stadiono tvoros ir dėl to privažiavo pareigųnai.

Mums beeinant į stadioną jis pasakojo, jog labai nustebo, kad jų pasienyje niekas nepasitiko, policija nelydėjo iki stadiono. Tai esą keista, nes kitose šalyse visada taip nutinka. Pasakiau, jog turbūt belgai mūsų policijai nepasirodė kažkuo itin pavojingi, tai ir nesuko sau galvos dėl palydos. Paplepėję dar šiek tiek, pasiekėme stadioną ir išsiskirstėme kas sau: belgas į jiems skirtą sektorių, kuriame lietuviškų rungtynių metu savo komandą palaiko Pietų IV, o aš – į stadiono kampą, kuriame geriausiai matosi Pirmoji Armada, tąsyk buvusi (žiūrint iš lietuviškų lygų pusės) svečių sektoriuje.

Rungtynėms prasidėjus Pirmoji Armada savo komandą palaikė visą mačą, neskaitant nedidelių pertraukėlių atokvėpiui tarp dainų ar išsidalinant vėliavas. Iš tiesų, jų mylimai komandai pralaimint tokiu rezultatu palaikymas labai stebino. Susidarė iįpūdis, jog jų palaikoma komanda laimi prieš belgus, o ne atvirkščiai. „Paprasčiausiai, vaizdas nedžiugino aikstėje ir pasakiau – chebra, bent dėl savęs tada pasitūsinam”,- teigė Pirmosios Armados narys. Ir iš tiesų – Armadai pavyko „pasitūsint”. Kalbant apie vaizdinį palaikymą, panevėžiečiai antrojo kėlinio pradžioje išmetė konfeti, o jo viduryje panaudojo mojuojamas vėliavas.

Tačiau to paties negalima buvo pasakyti apie belgus. Jų garsinį palaikymą girdėjau du kartus: rungtynių pradžioje ir antrame kėlinyje. Vaizdas tribūnoje taip pat visai nedžiugino – visi, buvę sektoriuje beveik visą laiką sėdėjo, o apie 10-15 vaikinų (tų rimtųjų) beveik visą mačą stovėjo, parėmę sieną, labai retsykiais pafanatėlindami.

Rungtynėms pasibaigus, kaip pasakojo Pirmosios Armados atstovai, prie jų vėl priėjo belgai ir pasiūlė keistis šalikais. „O kur jūsų šalikai?”,- paklausė panevėžiečiai, tačiau belgai numojo ranka, atseit, vis tiek keičiamės, tačiau tokie mainai jiems vis dėlto nepavyko.

Žinojau, jog „Anderlecht’o” fanai turi draugystę su Lodzės (Lenkija) LKS fanais, tad buvo smalsu, ar atvyks lenkai, kiek jų bus ir t.t. Kaip paaiškėjo, lenkų buvo vos keli. Vienas iš vaikinų, atvykusių palaikyti „Anderlecht’o”, kaip pastebėjo Pirmoji Armada, su kitų bendraminčiu kalbėjo angliškai, o ne prancūziškai. Vėliau priėjęs prie lietuvių nedrąsiai parodė marškinėlius – juodi su baltu užrašu „Lodz Ultras”, parašytu lonsdale’išku šriftu.

Tačiau itin stebino tas faktas, jog savo draugystės jie praktiškai visai nedemonstravo – net ir tie lenkų vaikinai kalbėjo su mumis taip, tarsi būtų belgai. Pasakojo apie belgų fanus ir jų kelionę į Lietuvą, vartodami žodį „mes”, iš ko buvo sunku suprasti, ar jie belgai, ar jie lenkai.

Kristina Černiauskaitė, Ultras.lt

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Aštuoni Pirmosios Armados nariai vėlų pirmadienio vakarą mikroautobusu išvyko į Belgiją. Po varginančios ir ilgos kelionės jie pagaliau pasiekė viešbutį, kurio realybė skyrėsi nuo to, kas jiems buvo žadėta – vietoje ,,free parking“ atsirado stovėjimo vieta už 25 EUR ir vietoje 8 miegamų vietų buvo 14, tačiau panevėžiečiai nepasimetė ir vėliau tose miegamose vietose kitą dieną apnakvydino kitus 6 savo bendraminčius, atvykusius iš Anglijos .

Pailsėję jie susitvarkė problemą su mikroautobuso stovėjimo vieta, nuvyko atsiimti bilietų iš komandos atstovų ir pasitiko kitus narius, atvykusius iš Anglijos. Susirinko visi 14 asmenų.

Susiruošę patraukė centro link aplankyti vietinių įžymybių bei tradiciškai paragauti alaus viename iš kabakų. Viename miesto parkelių, kuriame panevėžiečiai stabtelėjo alaus, sulaukė dėmesio ir iš praeivių su „Anderlecht” atributika, pilna „casual” apranga nuo kojų iki galvos bei vietinių „chaliavcikų” ir narkomanų. Po nedidelio emocijų protrūkio su vietiniais lietuviai nusprendė, kad jau laikas keliauti stadiono link, nors dar buvo likusios trys valandos iki rungtynių. Nusileidę į metro stotį susitiko porelę lietuvių, kurie išgirdo apie tądien vyksiančią kovą ir patraukė kartu su panevėžiečiais stadiono link.

Atvykę į jiems reikalingą stotelę, išvydo apie 25 pareigūnus, eilute išsirikiavusius tiesiai ties jų vagonu. Belipančius iš vagono Pirmosios Armados narius iškart sulaipino atgal ir nuvežė į sekančią stotelę, kur juos pasitiko kiek mažesnė pareigūnų grupelė, tačiau su keliais mikroautobusais bei motociklais. Policija neleido jiems niekur keliauti į šoną, bet gamtinius reikalus atlikti bei alkoholį vartoti leido tokiose vietose, kur tikriausiai patys paprastai to nedarytų.
Atvykusius į stadioną juos įleido į svečių sirgalių tribūnos prieangį. Plotas – kokiems 4000 žmonių, biotualetai ir neribota laisvė deginti fajerius ir vartoti alkoholį. Kadangi dar buvo likusios dvi valandos iki varžybų, panavėžiečiai išsiprašė iki parduotuvės įsigyti vaisvandenių. Atsigaivinus atvyko VST mikroautobusai, iš jų išlipę pareigūnai išsirikiavo eilute ir visus lietuvius išpurtė nuo galvos iki kojų – jokio vandens ar kitų nealkoholinių gėrimų jiems įsinešti neleido.

Po patikros visi patraukė tribūnos link, kur išsikabino vėliavas ir pasiruošė rungtynėms. Sektorius – per du stadiono aukštus, o lietuviams teko antras aukštas, kuriame be jų dar prisijungė apie 15 lietuvių, gyvenančių Belgijoje. Tiesa, atvykus kitiems lietuviams bei keliems vokiečiams paaiškėjo, jog jiems buvo pasakyta, kad bilietų į sektorių nebėra, tačiau gavo bilietų į „Anderlecht’o” sirgalių tribūnas.

Bilietų kainos – tikrai padorios: 10, 15 eurų. Pačiame stadione akį patraukė aukšta aikštės kokybė bei dvi tribūnos po 250-300 asmenų skirtingose stadiono vietose. Už „Ekrano” fanus atsakinga apsaugos darbuotoja paaiškino, jog viena iš grupuočių yra dešiniųjų pažiūrų, kiti – ,,true supporters“ – nekeliantys problemų. Pirmieji vėliavų gausumu nelabai pasižymėjo – jokių banerių, mojuojamų vėliavų ar pirotechnikos iš jų neteko matyti, bet girdėjosi tiek vieni, tiek ir kiti, abiejų grupuočių dainos sutapdavo kartas nuo karto ir tuomet prie jų prisijungdavo visas stadionas. Iš panevėžiečių pusės palaikymas buvo kuriamas visą mačą be didesnių pasikartojimų ar pauzių.

Kėlinio pabaigoje, po trečio praleisto įvarčio, įvyko incidentas su apsauga dėl užlipimo ant kėdės, piršto parodymo bei spyrio į apsauginę sienelę tarp svečių ir namų sirgalių. Iš visų pusių subėgo apie 10 civiliai apsirengusių apsauginių su policijos kortelėmis ant diržų. Įvykus susistumdymui netrukus į sektorių atvyko dar 10 pareigūnų bei apie 40 su šalmais ir skydais „robokopų”.

Apsaugos vadas paskelbė ultimatumą: arba panevėžiečiai gina savus konfliktą keliančius tauriųjų gėrimų kiek padauginusius narius ir policija visus sumuša ir išsiveža į nuovadą, o vėliavas palieka kabėti sektoriuje niekieno neprižiūrimas, arba panevėžiečiai patys geruoju atiduoda policijos „globon” tris savo narius. Vėliavų palikti Pirmajai Armadai tikrai nesinorėjo, tad jie pasirinko antrą variantą ir komadą liko palaikyti 11 asmenų.

Po varžybų didžioji dalis žaidėjų atėjo padėkoti už palaikymą, o lietuviams buvo liepta palaukti tribūnoje ir po visko jie buvo išlydėti iki metro, kuris turėjo nugabenti juos iki viešbučio. Visa kelionė vyko su apsauga ir jiems leido laisvai vartoti alkoholį, netoli viešbučio viena iš pareigūnių paklausė, ar panevėžiečiams nereikalingos prostitutės, alkoholis. Taip pat ji patarė iš viešbučio niekur neiti vidury nakties. Tačiau Pirmoji Armada atsisakė apsaugos darbuotojos siūlymo ir susikūrė savo vakarinę programą.

Ryte nubudę visi patraukė namų link: kas – į Angliją, kas – į Lietuvą. Mikroautobuso kompanija kelionės metu ištęsėjo išvakarėse duotą pažadą aplankyti žmones Dortmunde. Vokiečiai nepagailėjo alaus ir kitko. Pabaigę alaus dežę, apsimainė lipdukais, padarė bendrą nuotrauką ir, pasižadėję tarpsezoniniu vieni kitus aplankyti, patraukė Lietuvos link.

Dėl kelio remonto darbų kelionė, nors buvo kiek trumpesnė nei į priekį, užtruko šiek tiek ilgiau.

Pirmoji Armada šią išvyką įvardija kaip vieną gausiausių už „Ekraną” užsienyje.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Šiose rungtynėse Pirmosios Armados palaikymas buvo vienas geresnių. Tribūnoje susirinko 55 asmenys, šiek tiek šiaip prijaučiančių Pirmajai Armadai ir maždaug 8-9 FK „Ekrano” atstovai. Rungtynės praėjo be jokių įdomybių. Pradžioje Pirmoji Armada iškėlė banerius: „O MES JUMIS TIKIM”, „JŪS MŪSŲ DIEVAI”, „O MES JŪSŲ KARIAI”, „IR TAIP BUS AMŽINAI”.
Prieš rungtynes Pirmosios Armados nariai pasivaikščiojo po miestą ir matė airius, kurie žaidė futbolą miesto centre ir šluote šlavė alų iš barų. Į tribūną airiai pradėjo rinktis likus valandai iki mačo pradžios. Susirinko jų apie 150. Tai, ką jie darė stadione, vargu ar galima apskritai pavadinti palaikymu – kelis kartus paskandavo „Shamrock Rovers” ir tiek. Nors airių sektoriuje kabėjo casuals stiliaus vėliava, tačiau, panevėžiečių teigimu, casuals’ai nei prieš mačą, nei po jo nepasirodė.

Dieną prieš jau visas internetas mirgėjo apie REO pasitraukimą iš LFF , bet PA nariai vis dėl to susirinko išvykai, likusieji prisijungė Vilniuje ir viso ,,Žalgirio“ stadione 15 PA narių . Prieš varžybas paskanduota kelis kartus ,,Turski, Turski kur reo pakavojai , ai kaip tau bloai ai ai …..
O varžybos taip ir neįvyko, paplojome komandai už varžybas ir su skanduote patraukėme kas kur . 1h stadione buvo praleista gana linksmai, susitikta su sirgaliais iš Vokietijos, Anglijos, kurie nesuprato kaip aukščiausioje lygoje gali komandos neatvykti į varžybas.